Oras. Marcinkonys


Administracinė padėtis. Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas yra pietiniame Lietuvos pakraštyje, Baltarusijos pasienyje – Katros upe išvesta Lietuvos valstybinė siena taip pat yra ir rezervato pietinė riba. Iš šiaurės ir vakarų rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku, rytuose yra apsauginė zona. Pagal administracinį Lietuvos suskirstymą Čepkeliai yra Varėnos rajone, Alytaus apskrityje.
Vietovės centrinio taško koordinatės: 53º 59´ šiaurės platumos ir 24º 30´ rytų ilgumos.

Teritorijos raida. Rezervato teritorijoje dominuoja pelkės. Jas supa žemyninės kopos, smėlinga lyguma, Katros upės slėnis – tai vis skirtingi kraštovaizdžiai su jiems būdingomis gamtinėmis sąlygomis, augalija ir gyvūnija.
Prieš keliolika tūkstančių metų dabartinę Čepkelių teritoriją buvo užlieję ledyno tirpsmo vandenys, kurie čia sunešė daugybę smėlio. Ilgainiui šis vanduo nutekėjo pietvakarių kryptimi, prieledyninės marios seko, aukštesnėse vietose atsidengė dideli smėlio plotai. Šaltas klimatas neleido intensyviai augti augalams. Atvirą smėlį lengvai pustė vėjas, taip formuodamas žemynines kopas, kurios dabar vakaruose ir šiaurės vakaruose juosia Čepkelių raistą.

Kopų formavimosi pradžioje pelkyno guolyje (dabartinio raisto teritorijoje) vis dar tyvuliavo vanduo. Vėliau prieledyninės marios dar labiau nuseko, tik žemiausiose vietose liko keletas ežerų, o dauguma jų užpelkėjo. Taip pat vietomis užpelkėjo sausumos plotai ir palaipsniui susidarė dabartinis Čepkelių pelkynas.

Reljefas. Čepkelių rezervato vakaruose, šiaurės vakaruose ir iš daliesšiaurėje ties raisto pakraščiu sustoję žemyninės kopos. Tai tik dalis Dzūkijos žemyninių kopų masyvo, kuris prasideda Varėnos apylinkėse ir tęsiasi Druskininkų link. Dabar šios kopos apaugusios mišku. Miškas sutvirtino smėlį ir kopos tarsi sustingo savo forma liudydamos praeityje vyravusių vėjų kryptį. Nuo kai kurių kopų keterų nesunku pastebėti, kad rytinis – užuovėjinis šlaitas yra statesnis nei vakarinis – priešvėjinis. Taigi seniau, kaip ir dabar, šioje teritorijoje vyravo vakarų vėjai, o kopos slinko į rytus. Čepkelių apylinkėse sutinkame įvairių formų kopų. Pačios išraiškingiausios – išlinkusios į rytų pusę, o atsilikę smėlio kyšuliai – sparnai – nukreipti atgal. Yra ir paprastesnių, tiesiog pailgų, pavėjui ištįsusių kopų. Taip pat yra sudėtingų formų išsišakojusių kopagūbrių, kurie susidarė susijungus kelioms kopoms.

Pelkėje išsibarsčiusios salos – tai dažniausiai taip pat kopų likučiai. Dabar mes matome tik jų viršūnes – visa kopa tarsi paskendusi metai iš metų storėjančiuose durpių kloduose.

Čepkelių pelkynuose didžiausią dalį užima aukštapelkė. Aukštapelkės paviršius yra išgaubtas: centrinė dalis iškilusi, pakraščiai yra žemiau. Aukščių skirtumas tarp „kupros“ ir artimiausių pakraščių vietomis siekia iki 2 metrų. Čepkeliuose yra dvi ryškiausios aukštapelkės „kupros“ – tai pakilimai vakarinėje ir rytinėje dalyse bei dar du mažiau pastebimi pakilimai šiaurinėje ir rytinėje dalyse. Tarpinio tipo pelkės ir žemapelkės, vyraujančios pietinėje ir pietvakarinėje pelkyno dalyse, plyti žemesniame aukštyje virš jūros lygio.

Klimatas. Vietovės klimatas yra vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į kontinentinį. Tačiau, lyginant su kitais Lietuvos rajonais, pasižymi didesniais sezoniniais temperatūros kontrastais. Raisto apylinkėse vasara bene šilčiausia Lietuvoje. Pavasarį ir vasarą vidutinė mėnesinė oro temperatūra rezervato apylinkėse 0,5-1,0°C aukštesnė negu vakariniuose ar šiauriniuose šalies regionuose. Šilčiausias mėnuo – liepa. Jos vidutinė temperatūra siekia +17,7°C. Šalčiausias – sausis. Šio mėnesio vidutinė temperatūra -5,4°C. Vidutinė metinė oro temperatūra +6,2 °C.

Čia vieni didžiausių Lietuvoje paros temperatūrų svyravimai. Tam įtakos turi smėlingi apypelkio plotai. Smėlis lengvai įšyla, bet lengvai ir atiduoda sukauptą šilumą. Dėl šios priežasties čia pavasarį ilgiausiai tęsiasi ir rudenį ankščiausiai prasideda šalnos nei kitur Lietuvoje.

Vėjai dažniausiai pučia iš vakarų ir pietvakarių. Jų vidutinis greitis 3,1 m/s. Tai du kartus mažiau negu pajūryje.
Vidutiniškai per metus iškrenta 673 mm kritulių. Didžioji jų dalis tenka liepos–rugpjūčio mėnesiams. Tai beveik atitinka vidutinius visos Lietuvos duomenis. Vidutiniškai per metus būna 169 dienos su krituliais. Sniego danga žemę dengia apie 75–80 dienų. Tačiau neretai pasitaiko žiemų, kai sniego danga nepastovi ir išsilaiko trumpiau negu mėnesį. Šiltuoju laikotarpiu čia dažnesnės nei kitur šalyje liūtys ir perkūnija. Tokių dienų būna daugiau nei 30 per metus. Vidutinis metinis santykinis oro drėgnumas šioje vietovėje sudaro 80–81%.

Durpių klodas. Durpės kaip metraštis saugo pelkės vystymosi istoriją. Dėl mažo deguonies kiekio ir antibakterinių savybių durpėse išlieka nesuirusių kažkada augusių augalų dalelių, sporų, žiedadulkių, sėklų, taip pat gyvūnų likučių. Pagal durpių pavyzdžius galime atsekti praeityje vyravusias augalų bendrijas, daryti išvadas apie klimatines bei ekologines sąlygas.

Vidutinis durpių sluoksnio storis Čepkeliuose yra 2,3 m. Kai kur jis siekia 6,5 metrus. (Čepkelių pelkyno pjūvis). Didžioji durpių dalis visame Čepkelių pelkyne yra įvairaus susiskaidymo aukštapelkinės durpės. Daug mažesnę dalį užima žemapelkinės durpės. Prie raisto dugno buvusių ežerų vietose aptinkamas ežerinių nuosėdų  – sapropelio sluoksnis. Durpėse neretos ir buvusių degimų žymės, kurios liudija apie dažnai pelkėje vykusius gaisrus.

Vandenys. Vanduo pelkei yra vienas svarbiausių elementų. Pelkės egzistavimui būtiną vandenį Čepkelių raistas gauna iš atmosferos kritulių. Kiminų ir iš jų susidarančių durpių dėka kritulių vanduo sulaikomas, todėl pelkė gali augti ir vystytis. Šiltuoju metų laikotarpiu garavimas iš pelkės ir nuotėkis paprastai viršija kritulių kiekį, todėl vasarą pelkė pasausėja. Labiausiai tai pastebima rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Iš pirmo žvilgsnio nepereinami liūnai sausringais metais gali visai išdžiūti. Klimatiniai veiksniai, pelkės ir apypelkio reljefo ypatumai nulemia tai, kad Čepkelių pelkė vasarą dėl išgarinimo ir nuotėkio praranda daugiau vandens nei dauguma Lietuvos pelkių ir yra sausesnė. Todėl ji sparčiau užauga mišku. Čia dažnai susidaro palankios sąlygos gaisrams kilti.

Rudenį, atvėsus orams, pelkė vėl pradeda kaupti vandenį. Aukščiausias vandens lygis pelkėje būna pavasarinio polaidžio metu, kovo–balandžio mėnesiais. Tada aiškiai matomas pelkės paviršiumi sruvenantis vanduo. Jis aukštapelkėje rūgštus (pH 3.6 - 4.2).

Čepkelių raistas priklauso Katros, Ūlos ir Grūdos upių baseinams. Vandens perteklius iš pelkės klampupiais, upeliais ir vykstant požeminei filtracijai nuteka į šias skirtingas upes.

shema_2.JPG

Vakarinės Čepkelių pelkės dalies vandenys suteka į Musteikos upelį, o šis – į Grūdą. Rytinės raisto dalies vandenys Lynupio (Peklos) upeliu nuteka į Ūlos upę.

Pietine dalimi Čepkelių raistas prisišliejęs prie Katros upės, kuri išteka iš Čepkelių raisto pietrytinio pakraščio ir tarpvalstybine siena (Lietuva–Baltarusija) per 20 km vingiuodama renka vandenis ir iš Lietuvos, ir iš Baltarusijos pelkių, o toliau Baltarusijos teritorija plukdo vandenis į Nemuną.

Pavasarį Katra nuo gausiai į ją plūstančio pelkės vandens patvinsta, užliedama negilų salpinį užpelkėjusį slėnį. Sausringomis vasaromis ji smarkiai nusenka. Tai rami, kartais vos tekanti upė.

Netolimoje kaimynystėje teka sraunioji Ūla. XIX amžiuje ši veržli upė sparčiai besigrauždama žemyn, prisijungė Katros intakus Dubę ir Pelesą, o vėliau ir pačios Katros aukštupį. Todėl dabar Katra toje pačioje vagoje teka priešingomis kryptimis – viena dalis teka į Ūlą, o kita, kaip ir anksčiau, į Nemuną.

Rytinėje Čepkelių dalyje yra 21 pelkinis ežeras. Vieni jų (pirminiai) išlikę dar nuo ledynmečio – tai neužpelkėję didžiųjų ežerų likučiai. Kiti (antriniai) – susidarę jau pelkės vystymosi eigoje. Čepkelių aukštapelkės ežerai yra iškilusioje pelkės dalyje. Kai kurių iš jų vandens lygis 2 metrais didesniame aukštyje nei pelkės pakraščiai. Šie ežerai neišteka todėl, kad vanduo pro durpes filtruojasi labai lėtai.

Keli ežerai yra už pelkės ribų. Įdomiausias iš jų yra Lygucio ežerėlis netoli Lynežerio kaimo. Šį ežerą maitina iš pelkės atitekantys vandenys – pavasarį dažniausiai jis sklidinas vandens. Tačiau pelkei pasausėjus, vandens srautas, maitinantis šį ežerėlį nutrūksta. Lygucis pamažu senka – dalis vandens išgaruoja, didžioji dalis filtruojasi per smėlį gilyn. Ilgainiui, negaudamas vandens iš pelkės, Lygucis visai išdžiūsta. Pakilus vandens lygiui pelkėje, šis ciklas kartojasi iš pradžių.

Faktai ir skaičiai:

Bendras rezervato plotas – 11 212 ha;

Atstumas tarp pelkės pakraščių rytų–vakarų kryptimi apie 12 km;

Čepkelių raisto plotas –  5 858 ha;

Pelkės pakraščių ilgis apie 83 km;

Pelkėje priskaičiuojama per 80 salų ir salelių;

Aukščiausiai iškilusi pelkyno vieta yra 134,4 m virš jūros lygio;

Žemiausia pelkyno vieta yra 128,5 m virš jūros lygio;

Aukščiausia rezervato vieta (kopa) siekia 155,1 m virš jūros lygio;

Žemiausia rezervato vieta yra Katros upės vaga – 123 m virš jūros lygio;

Vidutinis durpių klodo storis – 2,3 m;

Didžiausias durpių klodo storis – 6,5 m;

Čepkeliuose pagal kilmę yra 10 pirminių ir 11 antrinių pelkės ežerų;

Didžiausias ežeras – Ešerinis (pirminis). Jo plotas – 14,5 ha, gylis – 4,7 m;

Vandens lygio daugiametė svyravimo amplitudė aukštapelkės pakraščiuose siekia virš 1 m, centre – 0,33 m.



Paieška
Renginiai
<< gegužė, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31