Oras. Marcinkonys
Žmogaus veiklos ir gamtinių procesų įtaka

Istoriniais laikais Čepkelių raisto hidrologinį režimą įtakojo užtvankų statymas, šienaujamų plotų sausinimas, geležinkeliuko ir kelių pylimų įrengimas.

Rudnios kaime ant Ūlos upės 1553 m. buvo pastatyta užtvanka, skirta geležies liejyklos ir kalyklos darbams. Keletą šimtmečių pakeltas vandens lygis sąlygojo Ūlos ir Katros takoskyros pelkėjimą. Per daugelį metų dėl gilinamosios erozijos žemiau užtvankos ir nešmenų nusėdimo aukščiau užtvankos padidėjo upės dugno aukščių skirtumai, kurie pavasarinių potvynių metu padėdavo išgriauti užtvanką. Tada užtvanka vėl buvo atstatoma. Tačiau 1841 m. pavasario potvyniui išardžius užtvanką, sraunioji Ūla aukštupyje pradėjo sparčiai graužtis gilyn ir pagrobė Katros aukštupį, nusausindama takoskyroje buvusias pelkes, ežerus. Prie Ūlos upės baseino prisijungė ne tik Katros aukštupys, bet ir jo intakai. Dėl Ūlos įsigraužimo pažemėjo ir aplinkinių teritorijų gruntinio vandens lygis, daugiau vandens ėmė nutekėti nuo Čepkelių raisto rytinio pakraščio, kuris pasausėjo. Rudnios užtvanka atstatyta 1976 m. Tai vėl sulėtino Ūlos graužimąsi gilyn šiame ruože.

XX a. pradžioje raisto rytinės ir pietrytinės dalies pasausėjimui turėjo įtakos pelkėje iškastas 5,4 km kanalas į Katros upę, kuris sujungė 4 ežerus ir pažemino juose ir pelkėje vandens lygį. Kanalas iškastas prisitaikant prie toje vietoje buvusio natūralus pelkės vandens nuotėkio, todėl ir praėjus šimtmečiui jis nėra visiškai sunykęs. Abipus kanalo durpės yra stipriai mineralizuotos, suslūgusios, tolstant nuo kanalo jo įtaka pelkės raidai mažėja.
Vakariniu pelkyno pakraščiu Pirmojo pasaulinio karo metais buvo supiltas geležinkeliuko pylimas, dėl kurio potvynių metu pelkėje susidaro patvanka.

Vandens nutekėjimą iš pelkės pavasarį pristabdo ir rytinėje pelkės dalyje 1999 m. nutiesto kelio į Katros kaimą pylimas.

Minėtieji žmogaus sukurti objektai įtakojo atskirų pelkės dalių raidą, tačiau ne viso didelio pelkinio masyvo vystymąsi. Melioratoriams visgi neteko Čepkeliuose pasidarbuoti ir pelkė išliko natūrali.
Vietiniai gyventojai šimtmečiais naudojo Čepkelių gamtos turtus: kirto apypelkyje miškus, grybavo, uogavo, bitininkavo, šienavo pievas, ganė galvijus. Šienaujama buvo žemapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse. Ganydavo apypelkyje ir pelkės pakraščiuose. Šio Dzūkijos krašto žmonėms šienavimas Čepkeliuose buvo vienintelis būdas išlaikyti galvijus, nes Dzūkijos smėlynuose labai trūko šienaujamų plotų. Prie nuolatinio galvijų ganymosi buvo prisitaikę kai kurie augalai ir gyvūnai (pavyzdžiui, tilvikiniai paukščiai), kurie, nutraukus ganiavą, labai sunyko.

Čepkeliuose dažnai kildavo gaisrai. Dalis gaisrų būdavo natūralios kilmės, t. y. sukelti žaibo. 

Gaisrai pelkėje nebuvo gesinami. Dėl jų pelkėje formuodavosi plynės. Dažnai besikartojantys gaisrai ne tik įtakojo kraštovaizdį, bet turėjo lemiamą reikšmę specifinių augalų ir gyvūnų bendrijų formavimuisi. Yra žinoma, kad vietovėse su dažnai besikartojančiais gaisrais faunos ir floros sudėtyje yra daug gerai prie gaisrų prisitaikiusių rūšių. Kuo gaisrų rotacijos periodas trumpesnis, tuo šių rūšių daugiau. Eliminavus gaisrus, adaptuotos rūšys netenka savo privalumų ir yra išstumiamos gaisrams neatsparių rūšių. Taigi gaisrų eliminavimas iš esmės keičia bendrijų struktūrą – nūdienos Čepkeliai vis labiau tolsta nuo tradicinių.

Dėl žmogaus veiklos (šienavimo, ganymo) Čepkeliuose nuolat buvo palaikomi mišku neužaugę atviri plotai, kurie šiuo metu užauga medžiais ir krūmais. Dar ankstesniais laikais, kai žmogus čia dar nesivertė žemdirbyste, atvirus plotus palaikė besiganantys laukiniai kanopiniai žvėrys, kurie vėliau buvo išnaikinti. Dabar dėl atvirų vietų užaugimo mišku mažėja gamtinė įvairovė, nyksta retos augalų ir gyvūnų rūšys.




Paieška
Renginiai
<< birželis, 2017 >>
P A T K P Š S
1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30